Sveiki,
Visais tikriausiai
gyvenimo atžvilgiais pritarčiau rašytojo Robertui Musil minčiai iš
knygos „Žmogus be savybių“, bet...
„Žmogų kaip kvailį pirma
reikia įgrūsti į jo galimybių, planų ir jausmų tramdymo marškinius, trukdyti
jam visokiais prietarais, tradicijomis, kliūtimis ir apribojimais, - ir tik
tada tai, ką jis sugeba nuveikti, galbūt bus ko nors verta, brandu ir pastovu...“
...bet tai neturėčiau
būti AŠ.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Prieš jus – fotografija,
kurią tikriausiai matėte kur nors internete memų sraute, bet iš tikrųjų
joje pavaizduota 91-erių metų senutė Agnes Kasparkova (Anežka Kašpárková)
iš Čekijos (šiemet jai jau sukaks 95). Būdama išties garbaus amžiaus ji
neprarado ne tik gyvenimo džiaugsmo, bet ir toliau realizuoja ir stebina
aplinkinius čekus bei visą pasaulį. Stebina, nes ji atsisakė būti kaip ir visos
senutės.
Visgi šios dienos
suvokimas ateina iš pajautos, kad žmonės, kurie dažniausiai mus įkvepia veikti,
kurti, judėti ir džiaugtis, ateina iš to, kad jie nusprendė pirmiausi BŪTI
SAVIMI. Atrodo, nieko banaliau negali būti, nes kasdien girdime tą pasakymą „būk
savimi ir viskas bus gerai“, tačiau dažniausiai prabūname tyliai, nes ką žmonės
pasakys, pagalvos ir t. t. Visos Madonnos, Taylor Swift, Leonardai da Vinčiai
ir kiti, kurie nuolat ką nors inspiruoja, visų pirma, atsisakė būti kaip visi,
nes tai jų netenkino. Mes labai dažnai iš aplinkos jaučiame tildymą, atmetimą,
kai spontaniškai pasielgiame, kai imamės veiklos ar pozicijos, kuri šokiruoja,
tačiau tai jau jų, o nebe mūsų problema. Tik būdami savi mes iš tikrųjų tada
savaime viską sakome, veikiame ir atrodome geriausiai, kad net pamirštame laikinai
mūsų potencialą slopinančią savikritiką, tada tampame nesustabdomi, čiuožiantys
ant bangos keteros kaip kokia Agnes Kasparkova, kuri tiesiog daro tai,
nepaisant kitų, kas jai patinka.
Jūsų Maištinga Siela
Renata Karveli. „mOterOs“ – Vilnius: Slinktys, 2023. – p. 84.
Sveiki, skaitytojai,
Šiais metais Knygų mugėje
įsigijau tik vieną poezijos knygą, kurią žinojau, kad įsigysiu, nes tikėjausi
geros ir provokuojančios poezijos. Gal dėl to, kad šios temos poezijoje
neliečiamos arba paprastai laikomos nepriimtinomis, tauriai poezijai
netinkamomis, priklausančios nebent kandiems užstalės kupletams, turint
galvoje, kad iš esmės šiandien viskas leidžiama, ką tik žmogaus protas pajėgia
sugalvoti ir nebėra jokių tabu. Bent jau tokia sukeliama iliuzija, tačiau
poezijos vertinimai viešojoje erdvėje, ypač tarp intelektualų ar tų pačių poetų,
yra kitokie, netgi primena tam tikras chuntas, atspindinčias dažnai garsiai
neištransliuojamas, bet žinomas poetų ratelių komunas. Kodėl apie tai kalbu?
Tiek, kiek matau
Tauragėje veikiančią, rašančią ir skaitančią menininkę Renatą Karvelį (g.
1988), taip suvokiu jos menininkės laikyseną atšlijusią nuo Vilniaus poetų,
todėl ji kitokia, iš dalies nepriklausoma, iš dalies nepriimta. Jos debiutinis
eilėraščių rinkinys mOterOs atspindi įvairų susipriešinimą ne tik
tarp menininkų, lyčių, bet ir tarp pačių moterų, apie kurias dažnai nenorime
kalbėti viešai, nes turime nepagrįstą įsitikinimą, jog tai žema, mergaičių
ratelio reikalai, reikia patylėti ir pan. Renata Karvelis drąsiai paneigia
šiuos įsitikinimus ir prabyla apie tai, ką pati Žemaitė deklaravo savo
laiškuose, kad nemėgsta davatkų, moterų pletkininkių, kurios meldžiasi
arčiausiai altoriaus, bet reikalui esant kitą apmėtys akmenimis pirmosios.
Nors mOterOs
galima laikyti debiutiniu autorės rinkiniu, tačiau ji 2017 metais buvo
išleidusį čebuką Poems After Sex, kuris davė pradžią autorei materializuoti
savo kūrybą įvairiomis formomis. Menininkei svarbus performanso bruožų turintis
poezijos slemas, t. y. vieši konkurencingi skaitymai viešojoje erdvėje,
turintys ekspresyvių vaidybinių elementų. Būtent slemas tikriausiai rašant ir
dėliojant mOterOs autorei padarė didžiausią įtaką, kadangi slemas iš
esmės keičia poezijos ne tik funkciją, bet ir koreguoja problemas, temas bei
sintaksinį eilių organizavimą, kuris neretai priartėja prie socialines
problemas ir kritiką išsakančio repo su hiperbolizuotais pasikartojimais, tupinėjančiu
skiemenavimu. Tad nenuostabu, kad mOterOs atsisako beveik visų
klasikinei poezijai pakilios, taurios ir metaforiškos kalbėjimui būdingos
sugestijos.
Sakyčiau, priešingai – chuliganiškas
ir ciniškas ėjimas su pakeltu viduriuoju pirštu (p. 12-13) prieš veidmainystę
tampa stoiškiausia poezijos ir slemo konjunktūros manifesto dalimi. Kitą vertus,
Renata Karvelis yra moteris, kuri dirba provincijoje (jeigu Tauragę laikysime
provinciją) be didesnių skandalų, o jos mOterOs toli gražu nebuvo itin
šiltai sutiktas tų pačių moterų, priešingai nei tuo pat metu Knygų mugėje Beno
Lastausko, kuris pristatė iš savo facebooko paskyros sudurstytų ciniškų
tekstų rinkinį Tiems, kurie neskaito, aišku, su Andriaus Tapino
palaiminu už nugaros. Ar galima kalbėti apie vis dar esančius dvigubus
standartus literatūroje tarp lyčių? Kodėl Renata Karvelis nėra itin populiari
(nes taikosi į šventąją poeziją, nes moteris?), kodėl Benas Lastauskas
populiarus ir suvokiamas kaip sveikintinas literatūrinis chuliganas?
Apie įsigalėjusius ir
keistus dvigubus standartus autorė kuria ir savo mOterOs eilėse: „jų
moterys / lieknesnės / tiražas 800 egz. / vyrai stambesni / tiražas 1500 / jų
moterys / siuva / vyrai kalba apie / vandenis, medžius / ir vėjus / gal todėl /
kajokas rudai / kazlauskaitė / raudonai (p. 71). Manau, kad kalbant apie šį
rinkinį galima kalbėti ir apie tam tikrą moters poziciją prieš feminizmą, nes rinkinys
labiau suvokiamas kaip moters kritika moterimis, tiksliau kalbant, moters
socialinei hierarchijai. Knygos viršelis – matinis lyg pėdkelnės nailonas,
gyvatės oda, imituojanti šydą, kuris verčia moteris moterų kompanijoje imituoti
karalienes ir freilinas. Kas nustato, ar tu esi kobra, ar tik kavos pilstytoja
(?!) – žinoma, galios ir valdžios svertai: kuo aukštesnė tavo biuro ar įstaigos
kėdė, tuo tu didesnė kobra.
Vienas taikliausių, mano
galva, rinkinių eiliavimų yra moterų „lyderių“ silpnesnių/nepopuliaresnių/neįtinkančių
moterų subordinavimas, kuris tekste byloja kaip cinišką ir dažnai viešai
nutylimą mobingą. „Moteris Nr. 2 kasdien 9 val. 30 min. išverda jai juodos
kavos (be pieno) į 250 mil talpos moters Nr. 1 rudą molinį puodelį (su juodais
rombais). Moteris Nr. 3 tai darydavo iki tol, kol gavo 1 grupę. Tebuvo 33-ejų,
kuomet jos galvoje išaugo neoperuojamas auglys. [...] Kai moteris Nr. 3 žingsnių
apačioje jau nebesigirdi, moteris Nr. 1 sako, kad moteris Nr. 3 pati durnai
padarė: visada pirmiausia reikia pasitarti su moterimi Nr. 1. (p. 34-35).“ Darbinėje
aplinkoje susidūrę su moteriško kolektyvo dramomis, šnypšimu, psichologiniu
teroru, apkalbomis, manau, nesunkiai suvoks, kaip taikliai kasdieniniais
įvaizdžiais perteikiama moteriška smurtinė aplinka.
Nemažai tarp moterų esama
pavydo, susijusio ne tik su valdžia, bet ir su išvaizda, kuri, galiu tik
įsivaizduoti, tikrovėje alina ir sekina moteris. Autorė ironiškai naudoja
moteriškus kalbos kodus, dviprasmybes, vieną deklaruoja viešai kalbėjimo
sraute, o tikruosius subjekčių mintijimus iliustruoja skliausteliuose. Bet iš
kur ateina veidmainystė viena prieš kitą puikuotis, girti ir tuo pat metu
nekęsti? Ar ne iš dukterų ir motinų santykio? „...mama sakydavo jei sportuosi
/ nebūsi stora kaip aš / ta maikė balta iš / labdaryno baisia tave storina
(p.59).“ Neatsargus žodis gali užmušti, byloja liaudis išmintis. Neretai moteris
pavojinga kitai moteriai neparodo pavojaus, kaip teigiama eilėse, nes
nepastebėsi, kaip esi jau beveik nužudytas lėto kobros moters ėdimo. Tokių nusaldintų,
veidmainiaujančių moterų tipai daugeliui atpažįstami: „Pasakojimuose ji, jos
vaikai, anūkai ir žentai yra geri, gabūs ir nepakankamai įvertinti, o visi kiti
– liurbiai paskutiniai. Miestelio seniūnas – neveiklus, parkų asociacijos
nariai – bestuburiai, mokslininkai ir archeologai, tiriantys gyvąją gamtą ir iškasenas, – nekompetentingi. [...] 35 % pinigų, skirtų mūsų visų algoms, atitenka vien
moteriai Nr. 1 (p. 43).“ Apie toksišką hierarchinę moterų susisluoksniavimą
darbinėje aplinkoje byloja ir kiti eilėraščiai: „8. negalima jai girdint
kalbėti su vyrais / 9 . negalima kalbėti vietoj jos / 10. negalima abejoti arba
garsiai svarstyti // aš visąlaik tyliu (p. 42).“
Nors rinkinyje nemažai
apie kobras, tačiau esama ir antraeilių temų ir problemų, viena iš jų moters
santykis su savo kūnu, kurio funkcionalumas permąstomas per reprodukciją bei
socialinius vaidmenis. Klasikinėje sampratoje moters kūnas yra skirtas duoti
gyvybę, kitaip sakant, pratęsti giminę. Vis dar jaučiama ir esama feministinių
srovių ir mOterOse, kai subjektė atsisako moterystės išsipildymo: „kraustėsi
ir tėvų į butą, vėliau / iš buto į namą kūnas, netapęs motina / žiūri į sodą,
kur auga žolių vaikai (p. 55).“ Šiaip dažnai mūsų poezijos vertinimų lauke,
įvairiose recenzijose, galima pastebėti, kad atvirai, jautriai byloti apie savo
seksualines patirtis, psichologines traumas yra geros psichoterapinės poezijos
bruožas, sveikintinas kaip gijimo ir priėmimo į ratelį ženklas, tačiau
apie socialinį subordinavimą, ypač tarp moterų, kalbėti yra pernelyg dvatkiška.
Galbūt dėl to, kad mūsų problema, jog pletkų ir intrigų kultūrą
nuvertiname kaip nesvarbią? Poezijoje apie išprievartavimą kalbėti jau yra
normalu, tačiau, kad naktimis negali užmigti, nes nežinai, kaip šefė rytoj tave
vėl pažemins ir pašieps už uždarų durų, yra... Kas tai yra? Sovietinis orumo
palikimas?
Šiaip pats mOterOs
leidimas ir parengimas nestokoja fantazijos. Pavykęs dizainas! Eilėraščių išdėstymas
žaismingas, esama grafinių eilėraščių (pvz., apie muselę ir šūdelį ant užuolaidos
kilpelės x), prozinių ir į internetinius komentarus struktūriškai panašių
užrašymų, šmaikščiai dygios užsklandėlės, užtušavimai ir t. t. Grafiniai
žaidimai konceptualiai, sakyčiau, papildo eilėraščius, o kai kada poetinių
slemo tekstus, idėjine prasme. Pabaigoje, nuskaičius programėle QR kodus,
galima pasižiūrėti autorės įrašus, kaip ji skaito savo tekstus.
Man patiko mOterOs,
nors atsiliepimų girdėjau įvairių, manau, jie kyla iš tų pačių problemų, apie
kurias užsiminiau rašydamas šią recenziją. Rinkinys drąsus, vizualus,
žaismingas, primenantis manifestą ir nepritariamą verbaline subordinacija
grįstai „kultūrai“, kuri traumuojančiai veikia ištisas socialines mases. Pastarąjį
dešimtmetį pradėta daug kalbėti apie įvairias mobingo rūšis, kaip jas
atpažinti. Nemanau, kad knyga vien tik apie psichologinį smurtą ir
veidmainystę, bet veikiau kaip manifestas tiems reiškiniams, kurie egzistuoja
tarp mūsų kaip savaime suprantami, todėl jie slopinami ir pernelyg dažnai
nurašomi kaip nereikšmingi. Anuomet, sovietiniais laikais, poezija buvo
prisiėmusi moralinę pareigą bent jau Ezopo kalba byloti apie vertybiškai išliekantį
žmogų, nors ir luošinamą sistemos, šiandien mOterOs, paveiktos slemo
žanro, vėl geba kalbėti nesuasmenintai apie kolektyvines traumas. Rinkinys
aktualus ir pavykęs, nors ir ne visiems įtiksiantis.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Senas geras retro kinas
vėl sugrįžo pas mane! XX amžiaus vidurio kino legenda Billy Wilder sukūrė ne
vieną kultinį filmą, kurie tapo net tolimiems lietuviams žinomi vien iš pavadinimo,
pavyzdžiui, „Džeze tik merginos“ (1959), o štai po metų režisierius pristato
kitą sėkmingą filmą – „Butas“ (angl. The Apartment) (1960), kurį
iš esmės nusprendžiau pasižiūrėti dėl didelių simpatijų aktorei Shirley
MacLaine, pastaroji šioje juostoje sukūrė vieną iš pagrindinių Franės Kubelik vaidmenį.
Tiesą sakant, filmas
išties labai seno sukirpimo ir jau nuo pat pirmųjų kadrų atsidūriau lyg senuose
namuose! Buvau primiršęs tą seno ir gero sukirpimo Holivudą, kuris išgyveno tikrą
aukso amžių ir niekas jo nebardavo dėl įsigalėjusių šablonų, nors jis
akivaizdžiai egzistavo, bet dėl to, kad nebuvo pernelyg su kuo palyginti,
nebuvo ir pretenzijų. Tos juodai baltos spalvos, interjero detalės,
televizoriaus valdymo pultelis, patefonas ir senoviniai šaldytuvai atrodo kaip
iš kokios į istoriją nugrimzdusios Atlantidos. Tiesą sakant, taip ir yra.
Istorija išties šmaikšti
ir įtrauki. Biuro darbą dirbantis C. C. Baxteris, norėdamas užkopti karjeros
laiptais, naktimis ir vakarais laikinai pernuomoja savo butą viršininkams, kad
jie galėtų atsivežti savo meilužes ir praleisti vakarą. Tuo pat metu Baxteris
slampinėja po miestą, miega ant suolelio ir persišaldo, tačiau jam pavyksta
išsikovoti geresnes sąlygas darbe. Galiausiai įsivelia į darbinį meilės trikampį.
Biuro šefas „kadrina“ lifto darbuotoją (man išvis neįtikėtinas darbas – visą dieną
važinėji liftu ir visiems maigai mygtukus!? Čia kaip koks Antanas Garšva iš „Baltos
drobulės“), tačiau su liftininke Frane santykius norėtų megzti ir Baxteris,
galiausiai Franė patenka į keistą vieno buto istoriją, į kurį ją kaip meilužę
vežasi šefas, bet iš tikrųjų jis priklauso Baxteriui... Daug paradoksalių ir
komiškų situacijų filme verčia ir stebėtis, ir juoktis. Puikus scenarijus!
Nepaisant visos įtraukios
istorijos, man filmas atrodė maskulistinis. Visi vyrai šefai be išimties
turi meilužes, vienas kitą drąsina kaip „patinai“, patiklios ir naivios moterys
paliekamos ant ledo, nes jos per kvailos suprasti, kad tikri „patinai“ savo
vaikų ir žmonų nepalieka dėl liftininkių. Klasikinis variantas klasikiniame
kine. Visgi scenos konstruojamos daugiau ar mažiau kaip teatro scenoje, tad
manau, kad pakoregavus tam tikras scenas scenarijų nesunkiai būtų galima
adaptuoti teatro scenoje. Komiškos situacijos, sakyčiau, nelabai pasenusios,
daugelis šiuolaikinių holivudinių komedijų iki šiol kalba apie tuos pačius
dalykus kaip ir filme „Butas“. Žavesio filmui suteikia būtent istorinė kino
raiška, spalvos, tuometinis operatoriaus darbas ir netgi tas pats senoviškai
svaiginantis orkestrinis garso takelis. Visgi žiūrėdamas kaip ir kiekvieną
retro filmą, galiu prisiekti, jog filmą esu matęs vaikystėje, kažkur ataidėjo prisimanai,
nuotrupos, kad dešimtame dešimtmetyje per kažkokias šventes visgi filmą
transliavo, nes įspėjau tam tikras scenas ir intuityviai atsekiau naratyvą.
Filmas smagus, jį galima žiūrėti kaip delikatesą ir nesierzinti, kad viskas
nusenę, priešingai – mėgautis, tarsi vaikščiotum po senovinį kino pasaulį.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 94/100
IMDb: 8.3
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Dangau, kaip seniai
neturėjau tokio puikaus šeštadienio! Nepiktino net ne visai pavasarinė
temperatūra, nes tai tėra tik smulkmena. Pagaliau galėjau normaliai ilsėtis
krapštydamasis šeštadienį namuose, o ne tingiai drybsoti lovoje ir graužtis, kad
tingiu daryti tą, tingiu daryti aną. Priežastis labai paprasta – kokybiškas ir
sąmoningas poilsis, tad ir veiksmai veda prie pasitenkinimo ir dėkingumo, o
ten, kur dėkingumas, visada atsiranda ir energijos.
Diena puiki, nes
kokybiškai sportavau, o ne šiaip 5 minutės visokiausių nekokybiškų pratimų, kad
„užpumpuotų“ kūną ir raumenys pajustų apkrovą, o lėtai, tarsi laižant ledus. Po
to tiek energijos atsiranda! Žinoma, ne darbams ją ištaškyti, o sutelkti į ko
nors darymą, kas teikia malonumą! Susitvarkiau namus, esu iš tų, kurie mėgsta
tarką, o švarūs ir kvepiantys namai kelia didžiulį pasitenkinimą, nes tai mano erdvė,
kuriai skiriu laiko! Šiandien neskubėdamas per dieną perskaičiau vieną knygą –
J. M. Coetzee „Lenkas“ ir net spėjau čia pasidalyti mintimis apie ją. Spėjau
išeiti į miestą, pavalgyti, laukia dar du naktiniai filmai... Jaučiuosi taip
normaliai, kaip nesijaučiau jau kelias savaites! Šeštadienis priklauso man ir
jis įkvepia gyventi.
Jūsų Maištinga Siela
J.
M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.
Sveiki, skaitytojai,
Kaip visada džiaugiuosi,
kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J.
M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas
Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis
istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis
paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą
romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po
vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs
stebinti.
Naujausiame savo romane Lenkas
mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai
netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu
Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų
lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos
interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje,
tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis
nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją
ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad
po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis
nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į
Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...
Maždaug toks būtų
siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę
šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga,
pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus
kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo
romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas
labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip
personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo,
įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai
užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės
santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi
apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina
avantiūrai.
Šiame nedideliame romane
veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname,
tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia
tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės
nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės
suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji
pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti,
ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į
Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi,
interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka
kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių
skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą,
netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o
tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai
nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės
rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu
ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.
J. M. Coetzee kaip visada
išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius
kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie
Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie
Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos
meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės
meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina
dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja
ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek
tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o
Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei
padėčiai.
„–Poetas Dantė buvo
Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.
–Nesąmonė. Beatričė
žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir
visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“
Kitas romano sluoksnis,
kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų
kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi
taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų
kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo,
nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama
tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti
ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas
žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako
kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės,
maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“
Galų gale, kas tie
jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant,
interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą,
įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane
aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip
dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė
ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą
kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga
gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius,
išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie
kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė
tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir
moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.
Tiksliai pasakyti, kad romanas
Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių
savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines
konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo
nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir
lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra
aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus
vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės
vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės
galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent
jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros
klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę
gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje
taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.
„Ar jam nekilo mintis,
kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio
gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis
klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?
Arba atvirkščiai? (p.
114).“
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Prieš kelias dienas
perklausęs kanadiečių dainininkės Celine Dion vinilinę plokštelę ėmiau
nepastebimai niūniuoti dainos „I Drove All Night“ melodiją. Tai tęsiasi
jau kokias tris paras ir niekaip negaliu atsikratyti minties, kad šios
melodijos kažkaip atsikratysiu parašęs apie dainą šiame saite.
Dainą tikriausiai
daugelis iš jūsų esate tikrai girdėję. Man ji „ateina“ per prisiminimus dar iš
mokyklinių laikų, kai populiarus Celine Dion hitas dažnai kur nors skambėjo,
tačiau retesnis tikriausiai žino, jog tai kitų atlikėjų perdainuota versija.
Celine Dion „I Drove All Night“ įrašė savo devintam studijiniam albumui „One Heart“,
išleistame 2003 metais. Daina tapo pirmuoju šio albumo singlu ir populiariausiu
kūriniu. Nors albumas muzikos kritikų buvo sutiktas pusėtinai, tačiau garsiai
ir balsingai atlikėjai pavyko parduoti 5 milijonus kopijų pasaulyje, o singlas „I
Drove All Night“ Australijoje ir Belgijoje tapo auksiniais singlais.
Iš tikrųjų daina buvo
parašyta ir pirmąkart pasiūlyta 1987 metais amerikiečių atlikėjui Roy
Orbison, kuris, tiesa, dainą įrašė, tačiau neišleido, nes po metų mirė.
1987 metų jo įrašas publikuotas buvo tik 1992 metais, tačiau šį kūrinį
nusižiūrėjo ir įrašė garsi amerikiečių pop muzikos atlikėja Cyndi Lauper
1989 metais, daina sulaukė sėkmės. Po daugel metų Celine Dion perdainuos
modernesnio skambesio versiją ir dar kartą išpopuliarins kūrinį. Šiandien kaip
tik siūlau pasiklausyti jos versijos ir pasižiūrėti vaizdo klipą.
Celine Dion – I Drove All
Night
[lyrics / žodžiai]
I had to escape, the city
was sticky and cruel
Maybe I should have
called you first
But I was dying to get to
you
I was dreaming while I
drove
The long straight road
ahead
Uh-huh, yeah
Could taste your sweet
kisses, your arms open wide
This fever for you was
just burning me up inside
I drove all night to get
to you
Is that alright?
I drove all night crept
in your room
Woke you from your sleep
to make love to you
Is that alright?
I drove all night
What in this world keeps
us from falling apart?
No matter where I go
I hear the beating of our
one heart
I think about you when
the night is cold and dark
Uh-huh, yeah
No one can move me the
way that you do
Nothing erases this
feeling between me and you, oh
I drove all night to get
to you
Is that alright?
I drove all night crept
in your room
Woke you from your sleep
to make love to you
Is that alright?
I drove all night
I taste your sweet
kisses, your arms open wide
This fever for you is
just burning me up inside
I drove all night to get
to you
Is that alright?
I drove all night crept
in your room
Is that alright?
I drove all night
I drove all night (I
drove all night)
To get to you (to get to
you)
Is that alright? (Is that
alright?)
I drove all night (I
drove all night)
Crept in your room (crept
in your room)
Jūsų Maištinga Siela
